Jašiūnų dvaras - istorijos ir mokslo lopšys Pietryčių Lietuvoje

Daugelį amžių išgyvenęs, nemažai šeimininkų ir pavidalų pakeitęs Jašiūnų dvaras tik neseniai prisikėlė naujam gyvenimui. Kelissyk grobstytas ir niokotas, šiandien jis mena seną ir turtingą istoriją. Jašiūnų dvaro sodybos rūmų vedėjas Kazimiežas Karpičius pasakoja apie primiršto dvaro šeimininkus, netradicinį požiūrį į architektūrą ir tolesnį vietovės likimą.
Pietryčių Lietuvoje įsikūrusi Jašiūnų dvaro vietovė ilgą laiką buvo vieta, skirta pabėgti nuo miesto šurmulio. Keičiantis kartoms ir šeimininkams dvaras tapo kultūros ir mokslo centru, populiariu susikirtimo tašku Rytų Europoje. K. Karpičius kviečia artimiau susipažinti su Jašiūnų dvaro istorija.
Pasak K. Karpičiaus, 1561 m. ši teritorija buvo nupirkta Mikalojaus Radvilos Rudojo. Radvilos dvaro ramybe ir gamtos prieglobsčiu šeima mėgavosi porą šimtmečių: „Aplinkui - sunkiai pravažiuojamas miestas. Dvaras buvo ramybės užuovėja tarp miškų. Šeima čia pabėgdavo nuo miesto šurmulio, o besilaukiančios Radvilų žmonos ramiai išnešiodavo ir pagimdydavo kūdikius.
Apie 1700 metus per penkias kartas tęsusi Radvilos Rudojo palikuonių dinastija baigėsi. Jau XVIII a. čia įsiviešpatavo kita Radvilų giminės atšaka. Pirmieji dvaro šeimininkai buvo protestantai, antrieji - katalikai. Radvilos su Jašiūnais atsisveikino 1811-aisiais, kai dvaras buvo parduotas Balinskių giminei.“
K. Karpičius sako, kad pagal išlikusį dvaro inventorių galima spręsti, kaip maždaug tada atrodė dvaras - nedidelis medinis namas, ūkio pastatai. Dėl politinių aplinkybių, sukilimų ir karų apie 1700-uosius miškingos dvaro teritorijos beveik neliko. Dvaro rūmų vedėjas apgailestauja, kad šiandien nėra išlikusių jokių Radvilų epochos elementų, tačiau prisipažįsta žinantis, kuriose maždaug vietose po žeme yra Radvilų namo pamatai.
1811 m. Jašiūnų dvarą iš Radvilų nusipirko Ignotas Balinskis. Po jo mirties, 1819-aisiais, dvarą paveldėjo jaunesnysis jo sūnus Mykolas Balinskis. K. Karpičius neslepia apmaudo, kad šiai asmenybei Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio: „Jis turėtų būti plačiau žinomas Lietuvoje. Balinskis yra vienas iš mūsų naujoviškos istorijos ir istoriografijos tėvų. Istorikas rašė suprantama lenkų kalba, savo kūrinius pardavinėjo nemažais tiražais. Jis pirmasis parašė naujovišką Vilniaus miesto istoriją, senojo Vilniaus universiteto titulo suteikimo istoriją, taip pat išpopuliarino Barboros Radvilaitės romantinę istoriją. Daug rašė apie Lietuvos vietoves.“
M. Balinskis nebuvo vienintelis dvaro gyventojas, užsiimantis šviečiamąja veikla. „1820 metais Mykolas Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę, vyriausią žymaus mediko ir chemiko Andriaus Sniadeckio dukterį. Būtent susigiminiavimas su Sniadeckiais jaunajam kūrėjui atidarė visas duris į mokslo ir kultūros pasaulį, salonus. Iki pat mirties Sniadeckių pavardę jis naudojo kaip raktažodį patekti į bet kokią aplinką.
Sniadeckis su Balinskiu bendravo ir anksčiau, kartu vadovavo Šubravcų draugijai, tapo lenkiškosios ir lietuviškosios satyros krikštatėviais. Jų draugija leido pirmąjį satyrinį laikraštį lenkų kalba. Tai buvo pirmas toks leidinys Vilniuje ir visoje Lietuvos teritorijoje.
Netrukus į dvarą atvyko ir uošvio vyresnysis brolis. Jono Sniadeckio specializacija - matematikos ir astronomijos mokslai. Į Vilnių jis atvyko kaip švietimo biurokratas vykdant švietimo reformą. Sniadeckis buvo paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi. Jo rektoriavimo laikotarpiu universitetas labai pakilo, tapo vienas žinomiausių universitetų Europoje. 1823 metais jis nutarė išvažiuoti iš miesto į sveiką, neužterštą aplinką. Todėl su Balinskiu ir Sniadeckyte susitarė, kad jis apmokės naujo namo statybą, o jaunieji leis jam ten gyventi. Taip ir įvyko“, - pasakoja K. Karpičius.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: www.bernardinai.lt/istorijos-....

[@aguonulaukai74]

Aciu, labai idomus pasakojimas! Dvaras graziai restauruotas😍👍🙏