Savižudžio užrašai savižudžiams kurie ne retai mano mirtį kaip įšeitį, nes kartais pakelti per sunku. Jau ilgą laiką nešu kas nepakeliama ir rankos vis trūpa marmuro lietos.
Diena ateis kai liksi visiškai vienas Tu vis dar gyvas tau primins sudrėkusios blakstienos Jos byra lyg uolienos - tos ašaros per sūrios Nuo tavo veido tuščio sustingusios skulptūros... Diena ateis kai liksi visiškai vienas Tu vis dar gyvas tau primins sudrėkusios blakstienos Jos byra lyg uolienos - tos ašaros per sūrios Nuo tavo veido šalto sustingusios skulptūros... Norėjau likt prie jūros, drauge sedėt ant kopų Stebėt kaip saulė ir mėnulis lėta valsą šoka Matyt kaip bangos savyje tyliai laivus skandina Nuo Tavo šypsenos apgirsčiau lyg vartočiau vyną Mano keisti keliai primins trumpametražį kiną Kur angelai liūdni apdegusius šviesa dabina Jie pamaitina tuos kuriuos kiti badu marina Ne lauram čia atėję, todėl piktžoles skina Noriu išeiti taip, kad niekas manęs ne ieškotu Palikti lapuose save, tave palikti sotų Juk tu žinai mano širdis išėjusi iš proto Tai tau žinutė lapuose, kad neapleistum sodų Ir man nereik, kad plotų, man reik kad jie pajaustu Ši upė per srauni aš būsiu tuo mediniu plaustu Ir jeigu bus kas klaustu, - kodėl vėl rytą liūdnas? - Ši upė per plati ir akmenys vis laužo dugną. Mane sudėk į urną, jei trečią kart išeisiu Užkask vaikystės sode išraižyk laiminga skaičių Tikriausiai grįžęs vėl, jau nieko nekeisčiau Palikčiau viską nešti vėjui aitvarą paleisčiau Ir tęsčiau tai ką buvau nuo pradžių pradėjęs Aš ieškantis ugnies keleivis kur per naktį ėjęs Mačiau kaip krenta žvaigždės girdėjau ką jos šneka Norėjau virsti sakalu skristi per Paukščių taką Bet vis dar širdis plaka ir čia man lemta būti Ši žemė per šalta man duoki šilumos truputi Mano trapiam kūne, tvirčiausia siela glūdi Ją užmigdyki amžinai arba tuoj pat pabudink Prašau parodyk, kodėl šypsojaus dar vaikas Ir kas nutiko mūms, kad šypsena ant plauko laikos Vis lekia laikas ir dūžta į molą lyg bangos Nešu tą šventą ugnį, kartais nusvyra rankos Nusvyra akys ir nebemato jau nieko Bijo prabusti rytą prašo amžino miego Tu atvaizdas šviesoj žibintų ir krentančio sniego Norėjau bėgt tolyn, bet tik dėl jos dar lieku Tu mano tyras protas ir mano beprotybė Tu mano pražutis tamsi ir tuo pačiu gyvybė Vis bėga kasdienybė ir sau nerandu vietos Virsiu į kraujo klaną ir lai nuplaus lietūs... Ateis diena kai liksi visiškai vienas Tu vis dar gyvas tau primins sudrėkusios blakstienos Jos byra lyg uolienos - tos ašaros per sūrios Nuo tavo veido tuščio sustingusios skulptūros... Diena ateis kai liksi visiškai vienas Tu vis dar gyvas tau primins sudrėkusios blakstienos Jos byra lyg uolienos - tos ašaros per sūrios Nuo tavo veido šalto sustingusios skulptūros...
Taip nuoširdžiai, viskas išgyventa tartum nenorėtum daugiau prisimint bet užmiršt irgi neišeina... Žiauriai gilu....
ačiū, kad esi
Malačius Stygle, semiuos is taves patirti repo. 10!!!😉
Bytas rhymai dešim balu .. Kumščiai už tave ir visus kas eina ta etapa ! Peace ;)!
Tiesiog poezija 😍😍😍
Stipriai ir teisingai!! Respectas
Aciu, broli ❤️🙏
Nesveikai, keep going!
Tobula👌
Vis dar gyvas
Stipriai čia !
❤️❤️❤️
❤️
siurpuliukai per kuna pereina nuo lyric'u
Gal kas lyrics?
lyrics please Stygle :)
Diena ateis kaip...
Kada bus galima gauti mp3? :)
Lyja..
..kosminis..
@
黑天使Stygle
Gali lyrics?
Diena ateis kai liksi visiškai vienas
Tu vis dar gyvas tau primins sudrėkusios blakstienos
Jos byra lyg uolienos - tos ašaros per sūrios
Nuo tavo veido tuščio sustingusios skulptūros...
Diena ateis kai liksi visiškai vienas
Tu vis dar gyvas tau primins sudrėkusios blakstienos
Jos byra lyg uolienos - tos ašaros per sūrios
Nuo tavo veido šalto sustingusios skulptūros...
Norėjau likt prie jūros, drauge sedėt ant kopų
Stebėt kaip saulė ir mėnulis lėta valsą šoka
Matyt kaip bangos savyje tyliai laivus skandina
Nuo Tavo šypsenos apgirsčiau lyg vartočiau vyną
Mano keisti keliai primins trumpametražį kiną
Kur angelai liūdni apdegusius šviesa dabina
Jie pamaitina tuos kuriuos kiti badu marina
Ne lauram čia atėję, todėl piktžoles skina
Noriu išeiti taip, kad niekas manęs ne ieškotu
Palikti lapuose save, tave palikti sotų
Juk tu žinai mano širdis išėjusi iš proto
Tai tau žinutė lapuose, kad neapleistum sodų
Ir man nereik, kad plotų, man reik kad jie pajaustu
Ši upė per srauni aš būsiu tuo mediniu plaustu
Ir jeigu bus kas klaustu, - kodėl vėl rytą liūdnas?
- Ši upė per plati ir akmenys vis laužo dugną.
Mane sudėk į urną, jei trečią kart išeisiu
Užkask vaikystės sode išraižyk laiminga skaičių
Tikriausiai grįžęs vėl, jau nieko nekeisčiau
Palikčiau viską nešti vėjui aitvarą paleisčiau
Ir tęsčiau tai ką buvau nuo pradžių pradėjęs
Aš ieškantis ugnies keleivis kur per naktį ėjęs
Mačiau kaip krenta žvaigždės girdėjau ką jos šneka
Norėjau virsti sakalu skristi per Paukščių taką
Bet vis dar širdis plaka ir čia man lemta būti
Ši žemė per šalta man duoki šilumos truputi
Mano trapiam kūne, tvirčiausia siela glūdi
Ją užmigdyki amžinai arba tuoj pat pabudink
Prašau parodyk, kodėl šypsojaus dar vaikas
Ir kas nutiko mūms, kad šypsena ant plauko laikos
Vis lekia laikas ir dūžta į molą lyg bangos
Nešu tą šventą ugnį, kartais nusvyra rankos
Nusvyra akys ir nebemato jau nieko
Bijo prabusti rytą prašo amžino miego
Tu atvaizdas šviesoj žibintų ir krentančio sniego
Norėjau bėgt tolyn, bet tik dėl jos dar lieku
Tu mano tyras protas ir mano beprotybė
Tu mano pražutis tamsi ir tuo pačiu gyvybė
Vis bėga kasdienybė ir sau nerandu vietos
Virsiu į kraujo klaną ir lai nuplaus lietūs...
Ateis diena kai liksi visiškai vienas
Tu vis dar gyvas tau primins sudrėkusios blakstienos
Jos byra lyg uolienos - tos ašaros per sūrios
Nuo tavo veido tuščio sustingusios skulptūros...
Diena ateis kai liksi visiškai vienas
Tu vis dar gyvas tau primins sudrėkusios blakstienos
Jos byra lyg uolienos - tos ašaros per sūrios
Nuo tavo veido šalto sustingusios skulptūros...
kas per isgamos dislike spaudzia? 🙂