Kaunas-Vilnius. Škoda Vagonka EJ575. November, 2012

Kelionę iš Vievio į Žaslius žiemą ir filmuotą į pietinę pusę galite žiūrėti čia:
• Vievis-Žasliai. Škoda ...
Didžioji dauguma dokumentinių filmų yra apie žmones. Kai filmuojame apie save ar apie kitus žmones (nėra esminio skirtumo), žiūrovui pasakome, kad mes ir/ar filmuojamas žmogus yra svarbesnis, aukštesnis, pranašesnis už visus kitus, net jei filmo herojus būtų „bomžas". Na jei herojus nebūtų svarbesnis už kitus, juk tuomet nekurtume apie jį filmo... Iš to seka, jog dauguma dokumentinių ir beveik visi vakarietiški vaidybiniai filmai skirti savajam EGO auginti. Nesvarbu, jog filmuojame kitą žmogų, jei kažką galime sureikšminti ir iškelti virš kitų, tai tą patį nejučia darome ir su savimi... Filmas „Kaunas-Vilnius. Škoda Vagonka EJ575" yra ne apie miestus, ne apie Škodą ir ne apie Vagonką. Galbūt labiau apie EJ575, bet ne tame esmė... Tai tik pavadinimai, geriausiai atspindintys tą realybės atkarpą. Tai -- dokumentika pilnąja to žanro prasme.
Jei reikėtų šį žanrą su kuo nors palyginti, galbūt tai būtų artima impresionistinei dailei (en.wikipedia.org/wiki/Impressi.... Kaip ir impresionistams, šiame 100% dokumentikos žanre ypač svarbus yra realybės atvaizdavimas, kuri yra ne stilizuota, ne herojizuota, ne mitizuota, nenuglaisyta taip, kaip reklaminiuose klipuose. Čia vaizduojama realybės atkarpa, kuri jaudina autorių. Todėl ypač svarbu tą realybę perteikti jausmu, ne vien tik sausa dokumentine informacija. Šio žanro esmė yra ne pateikti tai, kas vyksta ir ką matai, o kaip vyksta, kaip matai ir kokius tai sukelia jausmus. Esmė yra perteikti autoriaus realybės suvokimo jausmą, kuris yra panašus į tą, kurį jautėme vaikystėje, kai pasaulis mums atrodė paslaptingas ir magiškas, viskas atrodė kaip pasakoje. Pasirinkta kompozicija, šviesa, spalvos, kameros judesys, vidinis montažas yra galingi įrankiai jaudinamam realybės įspūdžiui perteikti. Taip pat siekiama nenaudoti dirbtinų efektų, sukuriančių vienokią ar kitokią realybę. Stengiamasi išnaudoti tuos realybę kuriančius efektus, kuriuos pateikia pati Visata būtent toje erdvėje, būtent tuo laiku, kuriuo jaučiamas įspūdis ir vyksta įvykis. Taigi subjektyvi realybė yra šio žanro esmė, ne objektyvi. Jei filmuotume objektyvią realybę, tai būtų kino kronika, visiškai kitus tikslus ir priemones turintis kino žanras. Iš pirmo įspūdžio gali atrodyti, kad šis 100% dokumentikos žanras yra panašus į brolių Liumjerų filmus (en.wikipedia.org/wiki/Auguste_..., ( • "Entrée d'un train en ... ). Galbūt ir yra kažkas panašaus, tačiau Liumjerai savo filmus kūrė ir demonstravo kaip pramogą bei techninį atradimą, bet ne kaip meną ir neturėjo tikslo subjektyviai atvaizduoti realybę.
Šio žanro režisierius taip pat gali sudaryti tokias realybės sąlygas, kurioms esant situacija taptų istorija, kuri operatoriaus pagalba taptų filmo istorija. Pvz., traukinio keleivio istorija, jam keliaujant iš Kauno į Vilnių. Tačiau istoriją padiktuoja pati Visata, jos negali kurti režisierius, jis tik turi išsirinkti iš visų tuo metu Visatoje vykusių įvykių, kaip geriausiai įspūdžiui perteikti padedančią istoriją. Istorija gali būti tiek paprasta, kaip kelionė iš Kauno į Vilnių ar debesų užslinkimas ant saulės, bet istorija turi būti, kitaip tada bus nebe kinas, bet fotografija, poezija. Vaidybiniame ar kitų žanrų dokumentiniame kine pati kelionė traukiniu būtų kaip fonas, aplinka, kurioje vyksta veiksmas apie keleivio ir jo bendrakeleivio ego. Tačiau 100% dokumentikos žanre pati kelionė yra filmo esmė, o ne žmonės. Žmonės, kaip ir traukinys, gali būti tik kelionės dalys, bet jie nėra vienas už kitą svarbesni. Visos kelionės dalys yra svarbios, jei tik jos dalyvauja rodomame įspūdyje ar įspūdžiuose, trunkančiuose per visą filmo istoriją. Tačiau ne istorija yra svarbiausia šiame kino žanre, bet subjektyvus realybės suvokimas, magiškas, jausminis pasaulio matymas.
Taip pat šiame žanre yra svarbu laikytis Unix filosofijos (www.faqs.org/docs/artu/ch01s06.... Unix -- tai kompiuterių operacinė sistema, kuri kurta kaip maža, paprasta, bet daug galinti sistema. Pats paprasčiausias Unix filosofijos apibūdinimas: „Keep It Simple, Stupid" (KISS).
Šis filmas nėra kažkuo ypatingas, nėra kažkuo provokuojantis, šokiruojantis, juo nesiekta kažkuo nustebinti ar parodyti tai, ko dar niekas nematė. Tai tik vienas iš pirmųjų bandymų tokio žanro dokumentikos. Tai filmas -- laiko ir erdvės atkarpa, autoriaus neaplaižyta, nepervirškinta, neatrajota, nesusintetinta, neprimesta kaip savo nuomonė, bet pastebėta ir pajausta, atrinkta. Pradėjus žiūrėti filmą, gal net du trečdalius laiko gali būti nuobodu, tačiau kantrieji ir pastabieji žiūrovai, mylintys pasaulį, bus apdovanoti...

[@Justiuxas09]

Geras video daugiau tokiu tai tarsi nemokama kelione traukiniu pats siuo traukiniu daug kartu vaziavau bet vistiek nepabosta