Ineta Žukauskaitė: vadovas darboholikas labai dažnai prisikabins prie jūsų darbų ir rezultatų

Šiandien kartu su emocinės gerovės specialiste Ineta Žukauskaite tyrinėsime darboholizmo temą.
- Ineta, ar gali apibrėžti, kas yra darboholizmas ir ar tai yra liga?
Darboholizmas iš esmės tai yra, kai žmogus daug laiko galvoja apie darbą, visą laiką nori siekti tikslų, jaučia, kad negali sustoti dirbti. Tarkim, ateina vakaras, ateina jau laikas poilsiui ir jis supranta, kad vis tiek norisi dar kažką nuveikti. Taip pat toks požymis, kai žmogus jau turi nemigos, kai jaučia, kad negali susitelkti į kitą gyvenimo pusę, tai santykius su žmonėm, į draugystes, į tarpasmeninius ryšius, pavyzdžiui, negali palaikyti kažkokių sveikų santykių, nes visą laiką jie nutrūksta dėl to, kad jis visą laiką yra užimtas. Taip pat tai yra toks bėgimas ir nuo savęs kaip požymis. Tai, pavyzdžiui, yra labai nepatogu su savimi, geriau eisiu kažką padirbsiu, kažką veiksiu.
Ar tai yra liga? Labai sunku atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai. Aš manau, kai žmogus jau pradeda jausti, kad jam tai labai trukdo gyvenime, tai yra požymis, rodiklis, kad tai yra negerai. Manau, kad darboholizmas iš esmės yra toks kompleksinis dalykas. Jis neatsiranda vien tik todėl, kad mane užkrovė darbais.
- Darboholiko etikete yra ganėtinai lengvai švaistomasi. Žmogus daugiau dirba ir ai, tu tai darboholikas. Aš girdėjau tuos požymius, kurie išduoda, kad tai jau yra tikrai darboholizmas. O kuo darboholikas skiriasi nuo tiesiog daug dirbančio žmogaus?
Daug dirbantis žmogus gali pasakyti stop. Jis turi labai aiškias savo ribas. Ribos su žmonėm, ribos darbe, ribos su draugais, ribos nuo socialinių tinklų, kai žmogus gali lengvai pasakyti, ne. Žinai, šiandien yra labai daug darbų. Aš negaliu to pasiimti šiandien padaryti. Tai yra sveiko dirbančio žmogaus požymis. Darboholikas turi labai aukštus standartus, jis turi labai dideles ambicijas, jis yra azartiškas, jis nori pasiekti labai daug ir apžioti labai daug. Jis nori būti viską padarantis ir dažniausiai labai pervertina, pavyzdžiui, gali į savo dienos sąrašą įrašyti kokius 10 dalykų, jaučia, kad visus turi padaryti ir tarkim kai kurie dalykai gali užtrukti pora valandų, na, tai jau fiziškai yra neįmanoma, tai galbūt tai yra skirtumas.
- Ineta, o kaip apskritai yra tampama darboholiku, kur čia yra ta pradžia ir ar ilgas yra procesas jau iki tapimo tuo tikruoju darboholiku?
Iš tikrųjų tai visas bagažas kaip juokauju. Tai yra asmeninės savybės, tai yra socialinės normos, tai yra šeimos įsitikinimai ir tai yra toks vidinis taip pat susikaupęs kažkoks stresas, nerimas. Kai sakau asmeninės savybės, tai yra galbūt noras įrodyti kažką kažkam ir tai net nebūtinai turi būti sąmoningai, kad aš tikrai noriu kažkam įrodyti. Galbūt iš tikrųjų dienos metu galiu galvot ne, bet pasąmoniniai dalykai jie yra stiprūs ir pasąmoningai noriu kažkam kažką įrodyti. Taip pat tai yra, kaip ir minėjau, ambicijos, dar toks labai svarbus dalykas manau, kad darboholikas turi savivertės klausimų. Klausimų, tai daugiau, na, problemų. Jis turi žemą savivertę ir jis tokiu būdu įsitvirtina. Štai kažką padariau, pamačiau aiškų rezultatą, reiškiasi, esu kažko vertas, jeigu rezultato nėra, yra tik procesas, na, tarkim, kažkokie ilgi neapčiuopiami procesai, na, tai galbūt, tas savivertės klausimas jau kliba. Iš esmės toks žmogus labai yra orientuotas į tai, ką pasakys kiti, kaip įvertins kiti, na, pavyzdžiui, kažkas gali pasakyt, žinai, tai, ką tu darai, yra nesąmonė ir jam tai kirs. Aš nesakau, kad visiems darboholikams, bet didžiajai daugumai.
---
Visas pokalbis - laidos įraše.
Laidą „Ofiso dramos“ žiūrėkite kiekvieną trečiadienį 20.30 val. per Marijampolės televiziją.
www.marijampoles.tv