Pokalbis su Dachau koncentracijos stovyklą išgyvenusiu Elchananu Knebeliu

Sdílet
Vložit
  • čas přidán 27. 08. 2024
  • Baisiau nei pragaras - taip savo patirtį Kauno žydų gete, o vėliau koncentracijos stovyklos Dachau baisumus apibūdina 94 metų Elchananas Knebelis. Izraelyje su žmona gyvenantis E. Knebelis prisipažįsta apie vaikystę gete ir jaunystę koncentracijos stovykloje, apie praradimus ir viltį sutikti artimuosius, su kuriais buvo išskirtas, pradėjęs kalbėti tik pastaraisiais metais.
    Kalbėti nėra lengva, bet tiki - svarbu ir jam, ir kitiems.
    E. Knebelis liudija: „Pamenu, kad gete, Varnių gatvėje, viename iš trijų daugiaaukščių mūrinių blokų buvo įrengta amatų mokykla. Aš mokiausi šaltkalvio specialybės. Vaikų akcija vyko 1944 metais. Labai gerai ją atsimenu: atbėgo berniukai ir pranešė, kad getas apsuptas. Žinojome, kad tai nežada nieko gero. Visi išsibėgiojome kas kur.
    Bėgantį namo mane sustabdė vokietis. Paklausė, kur gyvenu, atsakiau, mane praleido. Tuo metu kiekviename butų buvo įrengta slėptuvė, joje, kol suaugusieji buvo darbe, ir slėpėmės.
    Namas buvo medinis, vieno aukšto, išgirdau, kaip kažkas užėjo, apsidairė, kas darosi, vienas sargybinis pasakė matęs, kad į namą įbėgo vaikas, tačiau nieko nerado.
    Kitą rytą, suaugusiesiems išėjus į darbą, buvo paskelbta, kad tie vaikai, kurie iki vakaro išeis į lauką, bus sušaudyti. Tuomet sargybiniai ėjo iš namo į namą ir negailėdami išsivedė vaikus ir senolius.
    Tėvai, grįžę iš darbo, bėgo kaip pakvaišę, ieškojo, kur jų vaikai, deja, gyvųjų liko nedaug. Vieni tuomet kalbėjo, kad vaikus ir senolius išvežė į Aušvicą, kiti - kad į IX fortą.
    Po trijų dienų getą likvidavo, atsidūriau traukinyje. Kur mus veža, nežinojau. Paaiškėjo, kad tūkstančiai žydų išvežti į mirties stovyklas. Buvo tokia panika, kurią sunku nupasakoti žodžiais. Žmonės bandė gelbėtis, šoko iš vagonų, kai kuriems pavyko, dalį jų nušovė. Štuthofe traukinys buvo sustabdytas, moterims su vaikais iki šešiolikos metų buvo liepta išlipti. Aš pasilikau su tėvu ir dėdėm, galiausiai mus atvežė į Kauferingą, tuomet pėsčiomis nuvedė į lagerį - darbo stovyklą numeris vienas. Išbuvau joje iki paskutinės dienos.
    Mano tėvas netrukus susirgo plaučių uždegimu, gulėjo ligoninėje, galiausiai pasveiko. Vieną dieną, grįžęs iš darbo, sužinojau, kad visi, nebegalėję dirbti, išvežti. Tėvo taip pat neberadau. Nuo to laiko likau vienas, būdamas 14 metų pradėjau gyventi savarankiškai. Sąlygos koncentracijos stovykloje buvo blogesnės nei pragare. Dirbome po dvylika valandų dviem pamainomis. Dvi savaites - be pertraukos, po dviejų savaičių keisdavomės pamainomis.
    Aplink nuolat tvyrojo mirtis. Vyrai nesverdavo nė 45 kilogramų, jie priminė skeletus. Barake iš abiejų pusių buvo įrengti gultai, ant kurių gulėjo po 25 žmones, metalinis pečiukas. Prie manęs gulėjęs žmogus vieną vakarą prarado sąmonę, ryte jau buvo negyvas. Aš atsikėliau, išėjau į darbą, tarsi nieko nebūtų nutikę.“
    Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Kristina Buidovaitė.
    Daugiau: www.bernardina....

Komentáře •