Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po to įsivyravusio vadinamojo „laukinio kapitalizmo“ laikotarpiu žmonėms ieškant savo vietos naujai atsivėrusiame gyvenime, į paviršių iškilo per dešimtmečius įvairiose srityse (gamybinėje, buities, socialinėje, švietimo, kt.) susikaupusios problemos. Suaugusiųjų pasimetimo verpetuose ypatinga našta teko vaikams, paaugliams. Socialiai pažeidžiamiausių sluoksnių vaikai tapo nereikalingi tėvams, visuomenė ėmė žiūrėti į juos su įtarumu, nepasitikėjimu. Nebuvo jėgos, kuri rūpintųsi tais mažamečiais būsimaisiais savos valstybės piliečiais. Benamių, valkataujančių vaikų daugėjo. Kultūros žmonės kreipėsi į valstybę ir žmonių sąžinę, liudydami baisią tikrovę, o ypač įtaigiu liudijimu tapo Vandos Juknaitės knyga "Išsiduosi. Balsu". Tačiau reikėjo stiprios ir atsakingos jėgos, kuri imtųsi praktiškai spręsti problemą. Tokia jėga tapo vienuoliai joanitai. Jų rūpesčiu buvo ne tik iš gatvių renkami valkataujantys vaikai, bet ir pasirūpinta, kad jie galėtų pamatyti alternatyvią gyvenimo pusę, turėtų galimybę lavintis, susikurti ateitį. Tuo tikslu Trakų rajone keliose sodybose buvo įsteigti šeimyniniai globos namai ir amatų mokykla. Įdėtas darbas nenuėjo veltui. Šiandien "Švento Jono vaikų" namų auklėtiniai - gerbiami visuomenėje žmonės, puikūs įvairių amatų meistrai.
Koks buvo vilties kelias? Kas yra tie, kurie konkrečiais veiksmais padėjo anuomet dugne buvusiems paaugliams? Ir - ar misija baigta? Apie tai - kūrybinės grupės parengtas vaizdo pasakojimas.
@trakuregioninetelevizijaAidas
Trakų kraštas, Vilniaus kraštas, Trakų Istorija, Gyvenimas gatvėje, Amatų mokykla, Trakų Regioninė Televizija AIDAS, Etnokultūros Laida, Nepažinta Vilnija
Lithuania, CZcams, TV Aidas LT